Jono 11

₁Buvo vienas ligonis – Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. ₂Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. ₃Seserys nusiuntė žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ ₄Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“.

₅Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. ₆Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ₇ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ ₈Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ ₉Jėzus tarė:

₁₁Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. ₁₂Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. ₁₃Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. ₁₄Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. ₁₅Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“. ₁₆Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“

₁₇Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. ₁₈O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. ₁₉Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. ₂₀Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. ₂₁Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. ₂₂Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. ₂₃Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ ₂₄Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. ₂₅Jėzus jai tarė:

₂₇Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.

₂₈Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. ₂₉Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. ₃₀O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. ₃₁Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. ₃₂O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. ₃₃Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs ₃₄paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“. ₃₅Jėzus pravirko. ₃₆Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ ₃₇O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“

₃₈Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. ₃₉Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“. ₄₀Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ ₄₁Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo:

₄₃Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ ₄₄Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“.

₄₅Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. ₄₆Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs. ₄₇Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. ₄₈Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“. ₄₉Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ₅₀ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“. ₅₁Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ₅₂ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. ₅₃Nuo tos dienos jie buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti.

₅₄Todėl Jėzus daugiau nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę dykumos pakraštyje, į miestelį, vadinamą Efraimu. Ten jis ir apsistojo kartu su mokiniais.

₅₅Artinosi žydų Velykos. Daug žmonių iš viso krašto prieš Velykas traukė į Jeruzalę apsivalyti. ₅₆Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: „Kaip jūs manote? Nejaugi jis nebeateis į iškilmes?!“ ₅₇Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur jis esąs, kad būtų galima jį suimti.